Gruodis – ypatingas metas. Kad ir kaip būtume užsiėmę, mintyse perbėgam visus pažįstamus, artimuosius, nors akimirkai ties kiekvienu sustojam, kartais ir ilgiau… Šis metas neatsiejamas nuo maisto. Vis tas šv. Kūčių, ar šv. Kalėdų stalo vaizdas iškyla mintyse.
Taip nutiko, kad jau eilę metų šv. Kūčių vakarienė vyksta mūsų namuose. Tos vakarienės ruošimas niekuomet nebuvo varginantis, gal tik pirmaisiais kartais jaučiau atsakomybę: kaip reaguos mano tėvai, ką pasakys uošviai, ypatingai anyta…
Patiekalai, kai dabar pamąstau, patiekiami neatsitiktinai. Kiekvienas patiekalas – tam tikras jausmas, prisiminimas. Žinau, kad nebebus šv. Kūčių, kuomet ramiai žiūrėsiu į kūčiukus. Juos visuomet kepdavo ir atsinešdavo anyta. Ji sakydavo, kad: „nesu ragavusi tikrų pirktinių kūčiukų“. Jau antrosios šventės be uošvių…
Mano mama „atsakinga“ už aguonpienį. Ji mala, trina aguonas, žino kokios temperatūros vanduo turi būti užpilamas…
Taigi, mano šv. Kūčių stalas. Be abejo silkė, šviežios ir kitokios daržovės, riešutai, vaisiai. Štai antrus metus gaminu fariki košę – stambiau smulkintų kviečių kruopų gaminys, gardinamas skrudintais migdolais, cinamonu ir dar „ypatingais“ prieskoniais, kuriuos atsivežiau iš Nazareto. O receptą sužinojau iš puikiosios kulinarės Nidos Degutienės. Pats patiekalas man pasirodė ne tik skanus, bet ir paslaptingas, ateinantis iš labai labai seniai.
Ir visgi, kai sugalvojau pasidalinti šios Šventės patiekalais supratau, kad turiu vieną patiekalą, kuris kupinas namų magijos, jaukaus komiškumo ir prisiminimų. Tai su lupena virtos bulvės. Jas patiekiu kartu su linų sėmenų arba alyvų aliejumi, maltomis kanapių sėklomis, maltais linų sėmenimis.
Sakysit kur paslaptis, o dar labiau – kur magija?
Visuomet prisiminsiu šv.Kūčias, kai pirmą sykį sugalvojau jas patiekti. Buvo taip gera visus šeiminykščius stebėti, klausytis ką kuris pasakys ir kaip patiekalą priims.
Atsirado mano patiekalų sąraše virtos su lupena bulvės iš skaitinių apie senesnę lietuvių virtuvę, iš prisiminimų ir iš žinojimo apie tokio produkto naudą.
Reakcijos: mano Uošvis viską, ką bepagaminčiau priimdavo labai entuziastingai (nors mačiau, kad ne viskas jam patinka). Mylėjo jis mane ir aš jį. Kai patiekiau bulves, jis linksmai pranešė: tai nuostabus patiekalas, kurį valgydavau vaikystėje. Ir čiupęs bulvę, su visa lupyna, kaip ir aš, mirkė aliejuje, kanapių ar linų sėklose ir skanavo. Anyta – ano meto inteligentė, labai išdidi, bet labai mylinti ponia, be jokios papildomos emocijos, pasismeigia bulvę ir taip meistriškai dirba stalo įrankiais, kad lupynos akimirksniu nelieka, o nedidelis kąsnelis bulvės, švelniai pamirkomas aliejuje ir linų sėmenyse, paragaujamas. Mano Tėtis, augintas mano močiutės, kuri buvo tokio lygio šeiminkė, kad nuolatos buvo kviečiama ruošti vaišes vestuvėms ir kitiems ano meto baliams, be abejo, išlepintas mandresniais, nei virtos su lupyna bulvės, patiekalais, pareiškė: „ na su lupyna, tai jau aš nevalgysiu, ir nereikia man čia pasakoti, kad esą tai sveika – nesąmonė“. Į tai mano abi Sesės, kaip visuomet, krykštaudamos (kažkokios krizentojos mes visos trys) čiumpa po bulvę ir su lupyna ją valgo, tiesa, mūsų vidurinioji sesuo bulvę pasmeigia šakute, o aš (vyriausioji) ir mūsų jaunėlė, linksmai pirštais pačiuopusios bulvytes ragaujam. Tą patį daro ir kukliai besišypsanti mano Mama. Mano šaunioji trijulė: Dukrytė ir Sūnai, daug dėmesio į kitus nekreipia, dažniausiai bulvės lupenos nenulupa (turbūt daugiau iš tingėjimo, negu iš mamos paklausymo apie naudą sveikatai), o mano Vyras, jau susitaikęs su mano eksperimentais, net neatkreipė dėmesio, kad čia kažkas gal ne taip, tiesiog valgė bulves, kaip ir visus kitus to vakaro patiekalus.
Norėčiau palinkėti į maistą žiūrėti ne tik kaip į maistinių medžiagų šaltinį. Man maistas – prisiminimai, jaukumas, meilė.