“Dietologė Jūratė Dobrovolskienė atkreipia dėmesį į tai, kad tamsiuoju metų laiku, nuo lapkričio vidurio iki vasario pabaigos, prarandame labai svarbų vitamino D šaltinį – saulę. Dėl saulės tam tikro spindulių spektro stygiaus odoje nesigaminant vitaminui D, turime galvoti apie kitus jo šaltinius, kuriais gali tapti tam tikri maisto produktai.” (Delfi.lt) SKAITYTI VISĄ STRAIPSNĮ
„Liofilizacijos metu daržovės yra užšaldomos, taip jose esantis vanduo virsta ledu. Po to daržovės išdžiovinamos šalčiu, vandeniui iš kietos būsenos pereinant į dujinę, – apie naująjį daržovių apdorojimo metodą pasakoja gydytoja dietologė Kristina Jasmontienė.”
Ar tai tinkama alternatyva ir kas nutinka su maistinėmis medžiagomis SKAITYKITE STRAIPSNYJE.
“Kad pripratintų vaikus valgyti vaisius ir daržoves, tėvai gali pasitelkti ir įvairiausių gudrybių, kaip jas patiekti. Įprotis valgyti vaisius ir daržoves – vienas iš svarbiausių dalykų, kurį reikėtų perduoti savo vaikams dar vaikystėje“, – pataria gydytoja-dietologė Žana Antonova.” SKAITYTI STRAIPSNĮ
Silkė mūsų šeimoje užima labai garbingą vietą ant stalo, ir nesvarbu ar tai gimtadienis, ar Kalėdos, ar paprasta savaitės diena. Gal dėl to, kad Žemaitijoje įprasta ją valgyti ir mes pripratę nuo vaikystės.
Ruošti ją bandžius įvairiai – tik su daržovėmis, ir su sėklomis, su džiovintais vaisiais ar grybais… Mūsų šeimoje lyderiauja pati įprasčiausia silkė su daržovėmis. Būtina – kad ji būtų tikra, tai yra pirkta iš statinės, didelė ir riebi, pačios lupta (tuomet mano dukrytė kelias dienas suraukusi nosį vaikšto, nes ne tik virtuvė, bet ir mamos rankos silke smirda:) Berniukai ne tokie lepūs kvapams, tai tokią silkę mielai valgo ir vadina „silke patale“, nors tas patalas – tik morkos, svogūnas, kartais poras ir pomidorų tyrė. Aš pati sau įsidedu dar saulėje džiovintą pomidorą. Paprastą savaitės dieną tokią silkę dažnai valgom su virta bulve, o dar jei žemaitiško kastinio mama susuka… Pasaka.
Mano vyras silkę valgo visaip – su duona ar su bulve, arba net vieną, kaip visada negaili pipiro. Ir jam jokie eksperimentai su silke ne prie širdies – skaniausia tradicinė.
Taigi Kūčioms visuomet ruošiu aš tradicinę, o mama gamina marinuotą silkę su daug svogūnų ir morkų, vyno actu.
Žiemos šventes vadinu savotišku smagiu maratonu, nes jos mūsų šeimai prasideda vyriausio sūnaus gimtadieniu (šiemet 10!), po to Kūčios, Šv. Kalėdos, o Naujiems Metams dažnai jėgų švęsti ir nebelieka 
Taigi Tautvilo šventei šiemet kepėme keksiukus – kepė visi, kas maišė, kas plakė, kas kepimo formą ruošė… Virtuvė kaip po karo, bet džiaugsmo daug. Kadangi visiems patiko, drąsiai galėsim pakartoti šį desertą Kalėdų ar Naujų Metų stalui.
Taigi 12 keksiukų su nutela reikės:
140 g kambario temperatūros sviesto
100 g rudojo cukraus
3 kiaušinių
1 arbatinio šaukštelio vanilinio cukraus
200 g miltų
1,5 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių
½ arbatinio šaukštelio nutelos.
Sviestą paliekam kambario temperatūroje kelioms valandom, po to jau minkštą sviestą išsukam su cukrum, plakant masę po vieną įmušam kiaušinius, beriam vanilinį cukrų. Miltus sumaišom su druska ir kepimo milteliais ir supilam į bendrą masę. Gerai išmaišom. Į kepimo formelę krečiam po gerą šaukštą tešlos, kad iki viršaus liktų apie 1,5 cm. Ant viršaus dedame nutelos ir dantų krapštuku išsukam ją ant paviršiaus kad jį visą padengtų. Kepam įkaitintoje orkaitėje 170 laipsnių apie 25 – 30 minučių.
Lašiša
Reikės:
• Lašišos filė, be odos
• Pomidorų
• Brokolių
• Svogūnų laiškų
• Juodujų pipirų, druskos, rozmarinų ir kt. mėgiamų prieskonių (tinka žuvies mišiniai)
• Citrinos
• Alyvuogių aliejaus
Kaip gaminti:
1. Lašišos filė nuplaukite po šaltu vandeniu ir nusausinkite. Atkirpkite folijos, kad žuvį būtų galima suvynioti gabaliukais. Apibarstykite lašišą druska, juodaisiais pipirais, rozmarinais ir kitais prieskoniais. Toliau ant filė dėkite plonais griežinėliais supjaustytą citriną, svogūnų laiškus, pomidorus ir brokolius.
2. Į foliją su lašiša įpilkite šlakelį alyvuogių aliejaus, viską sandariai suvyniokite ir apie 15 min. kepkite iki 230 °C įkaitintoje orkaitėje. Neperkepkite, nes žuvis neteks dalies sulčių.
Vištiena su bulvėmis
Reikės:
Kaip gaminti:
Kelias valandas iki gaminimo galima užmarinuoti vištieną, sudėti prieskonius ir palaikyti šaldytuve, vėliau kepimo indą ištepti alyvuogių aliejumi, bulves supjaustyti norimo dydžio ir formos gabalėliais ir ant viršaus sudėti vištieną, galima aptepti alyvuogių aliejaus ir prieskonių mišiniu. Kepti apie 60 min, iki 180 – 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.
Bulvės buvo, morkos taip pat. Laikas kitai lietuviškai daržovei – kopūstams, raudoniems.
Kadangi esu burokėlių fanatė (skaniau už burokėlių (kaip šviežių taip ir termiškai apdorotų) patiekalo man nieko nėra), į troškintus kopūstus įdėjau burokėlių. Skonis mmm… !
Šis receptas daugiau tinkantis žiemos šventėms dėl naudojamų kalėdiškų prieskonių. Gaminant namai pakvimpa nuostabiu šventiniu kvapu. Viena iš geriausių šio patiekalo savybių – tai, kad gaminti jį nebūtina tą pačią dieną. Patiekalui pastovėjus parą, skonio savybės atsiskleidžia dar labiau. Tad lieka tik pašildyti ir patiekti. Valgyti galima atskirai arba kaip garnyrą prie mėsos, paukštienos patiekalų. Iš nurodytų kiekių gaunasi pakankamai daug. Gausiai šeimynai užteks kelioms dienoms.
Receptukas:
2 svogūnai
Žiupsnis gvazdikėlių
Ant šaukštelio galo muskato
0,5 kg raudonojo kopūsto
3 obuoliai
2 šv.burokėliai
70 g rudojo cukraus
130 ml obuolių acto
1 cinamono lazdelė
Šaukštas aliejaus
Druskos
Svogūnus supjaustome žiedais ir sudedame į įkaitintą keptuvę su aliejumi. Suberiame prieskonius, cukrų, pasūdome ir kepame, kol suminkštės.
Smulkiai supjaustome kopūstą. Obuolius ir žalius burokėlius sutarkuojame.
Dideliame puode sluoksniuojame kopūstus su obuoliais, burokėliais ir kepintais svogūnais. Užpilame obuolių actu, įmetame cinamono lazdelę, kruopščiai užklojame kepimo popieriumi, tuomet puodą uždengiame dangčiu ir apie 1-1,5 val. troškiname ant viryklės. Jei daržovės atrodo sausokos, įpilame šiek tiek vandens.
Po taip gražiai pristatytų bulvių eilė sekančiai populiariausiai daržovei – morkai.:)
Dalinuosi labai paprastu receptu, kuris Kūčioms, manau, tinkamas.
Taigi, sutarkuojam švariai nuplautas ir nuskustas morkelas per burokinę tarką, dedam saują rudųjų razinkų (aš truputį pamirkau vandeny prieš tai), tuomet paskrudinam šiek tiek moliūgų sėklų petelnėj be aliejaus ir beriam į morkas. Užpilui – aliejus, koks kam tinkamas pagal skonį, sumaišomas su trupučiu sojos padažo ir keletu lašų citrinos sulčių. Voila!:)
Jaukių ir prasmingų švenčių!
Gruodis – ypatingas metas. Kad ir kaip būtume užsiėmę, mintyse perbėgam visus pažįstamus, artimuosius, nors akimirkai ties kiekvienu sustojam, kartais ir ilgiau… Šis metas neatsiejamas nuo maisto. Vis tas šv. Kūčių, ar šv. Kalėdų stalo vaizdas iškyla mintyse.
Taip nutiko, kad jau eilę metų šv. Kūčių vakarienė vyksta mūsų namuose. Tos vakarienės ruošimas niekuomet nebuvo varginantis, gal tik pirmaisiais kartais jaučiau atsakomybę: kaip reaguos mano tėvai, ką pasakys uošviai, ypatingai anyta…
Patiekalai, kai dabar pamąstau, patiekiami neatsitiktinai. Kiekvienas patiekalas – tam tikras jausmas, prisiminimas. Žinau, kad nebebus šv. Kūčių, kuomet ramiai žiūrėsiu į kūčiukus. Juos visuomet kepdavo ir atsinešdavo anyta. Ji sakydavo, kad: „nesu ragavusi tikrų pirktinių kūčiukų“. Jau antrosios šventės be uošvių…
Mano mama „atsakinga“ už aguonpienį. Ji mala, trina aguonas, žino kokios temperatūros vanduo turi būti užpilamas…
Taigi, mano šv. Kūčių stalas. Be abejo silkė, šviežios ir kitokios daržovės, riešutai, vaisiai. Štai antrus metus gaminu fariki košę – stambiau smulkintų kviečių kruopų gaminys, gardinamas skrudintais migdolais, cinamonu ir dar „ypatingais“ prieskoniais, kuriuos atsivežiau iš Nazareto. O receptą sužinojau iš puikiosios kulinarės Nidos Degutienės. Pats patiekalas man pasirodė ne tik skanus, bet ir paslaptingas, ateinantis iš labai labai seniai.
Ir visgi, kai sugalvojau pasidalinti šios Šventės patiekalais supratau, kad turiu vieną patiekalą, kuris kupinas namų magijos, jaukaus komiškumo ir prisiminimų. Tai su lupena virtos bulvės. Jas patiekiu kartu su linų sėmenų arba alyvų aliejumi, maltomis kanapių sėklomis, maltais linų sėmenimis.
Sakysit kur paslaptis, o dar labiau – kur magija?
Visuomet prisiminsiu šv.Kūčias, kai pirmą sykį sugalvojau jas patiekti. Buvo taip gera visus šeiminykščius stebėti, klausytis ką kuris pasakys ir kaip patiekalą priims.
Atsirado mano patiekalų sąraše virtos su lupena bulvės iš skaitinių apie senesnę lietuvių virtuvę, iš prisiminimų ir iš žinojimo apie tokio produkto naudą.
Reakcijos: mano Uošvis viską, ką bepagaminčiau priimdavo labai entuziastingai (nors mačiau, kad ne viskas jam patinka). Mylėjo jis mane ir aš jį. Kai patiekiau bulves, jis linksmai pranešė: tai nuostabus patiekalas, kurį valgydavau vaikystėje. Ir čiupęs bulvę, su visa lupyna, kaip ir aš, mirkė aliejuje, kanapių ar linų sėklose ir skanavo. Anyta – ano meto inteligentė, labai išdidi, bet labai mylinti ponia, be jokios papildomos emocijos, pasismeigia bulvę ir taip meistriškai dirba stalo įrankiais, kad lupynos akimirksniu nelieka, o nedidelis kąsnelis bulvės, švelniai pamirkomas aliejuje ir linų sėmenyse, paragaujamas. Mano Tėtis, augintas mano močiutės, kuri buvo tokio lygio šeiminkė, kad nuolatos buvo kviečiama ruošti vaišes vestuvėms ir kitiems ano meto baliams, be abejo, išlepintas mandresniais, nei virtos su lupyna bulvės, patiekalais, pareiškė: „ na su lupyna, tai jau aš nevalgysiu, ir nereikia man čia pasakoti, kad esą tai sveika – nesąmonė“. Į tai mano abi Sesės, kaip visuomet, krykštaudamos (kažkokios krizentojos mes visos trys) čiumpa po bulvę ir su lupyna ją valgo, tiesa, mūsų vidurinioji sesuo bulvę pasmeigia šakute, o aš (vyriausioji) ir mūsų jaunėlė, linksmai pirštais pačiuopusios bulvytes ragaujam. Tą patį daro ir kukliai besišypsanti mano Mama. Mano šaunioji trijulė: Dukrytė ir Sūnai, daug dėmesio į kitus nekreipia, dažniausiai bulvės lupenos nenulupa (turbūt daugiau iš tingėjimo, negu iš mamos paklausymo apie naudą sveikatai), o mano Vyras, jau susitaikęs su mano eksperimentais, net neatkreipė dėmesio, kad čia kažkas gal ne taip, tiesiog valgė bulves, kaip ir visus kitus to vakaro patiekalus.
Norėčiau palinkėti į maistą žiūrėti ne tik kaip į maistinių medžiagų šaltinį. Man maistas – prisiminimai, jaukumas, meilė.
