Viešoje erdvėje yra daug pasisakymų tiek apie raudonos mėsos žalą (didina storosios žarnos vėžio riziką), tiek apie naudą (puikus geležies ir kitų naudingų medžiagų šaltinis). Tačiau ne visuomet pasisakymai yra kvalifikuotai pateikiami ir teisingi.  Tai ne tik Lietuvos, bet ir užsienio problema. Todėl pateikiame Jungtinės Karalystės ekspertų apibendrintas rekomendacijas apie tai (L. Wyness, British Nutrition Foundation, London, UK).

Jungtinės Karalystės Sveikatos departamentas, remdamasis specialistų išvadomis, rekomenduoja valgyti ne daugiau kaip 70 g raudonos mėsos per dieną vidutiniškai (nurodomos pagamintos mėsos kiekis, tai atitinka 100 g žalios mėsos).

Raudonai mėsai priskiriama: jautiena, aviena, kiauliena. Nepriskiriama: vištiena, kalakutiena.

Apdorota mėsa – tai tokia mėsa, kuri buvo pagaminta rūkant, sūdant, vytinant ir t.t., tai yra: dešros, dešrelės, rūkyta, sūdyta šoninė, paštetas, kumpis. Tokios mėsos rekomenduojama vengti.

Praktinės rekomendacijos tokios: jeigu žmogus vieną dieną valgo daugiau kaip 90 g raudonos arba apdorotos mėsos, tai sekančias dienas tokios mėsos turėtų valgyti mažiau arba visai nevalgyti, tam, kad vidutiniškai gautųsi ne daugiau kaip 70 g mėsos per dieną.

Raudona mėsa yra ir gali būti teisingo ir subalansuoto raciono sudėtinė dalis, ir yra geras baltymų, vitaminų D, B3 ir B12, mineralų geležies, cinko, seleno, ilgų grandžių omega-3 šaltinis. Kai kurios šios maistinės medžiagos yra geriau pasisavinamos ir panaudojamos organizme, kai gaunamos būtent iš raudonos mėsos, negu iš alternatyvių mėsai šaltinių.

Vartotojai turi žinoti, kad svarbu kokia skerdienos dalis valgoma ir kaip mėsa paruošiama. Nes nuo to priklauso kiek riebalų yra produkte. Rekomenduojama valgyti liesas mėsos dalis, liesesnį faršą, nupjauti nuo mėsos matomus riebalus, nekepti mėsos ant aliejaus.

Tam tikroms žmonių grupėms raudonos mėsos vartojimas itin svarbus, nes jie turi didesnę riziką anemijai: kūdikiai, mergaitės,  vaisingo amžiaus moterys, kai kurie suaugę žmonės vyresni nei 65 m. Taigi, šie žmonės turi valgyti raudonos mėsos arba gauti geležies iš kitų alternatyvių šaltinių: lęšių, pupų, kiaušinių, žuvies, vištienos, kalakutienos, riešutų, praturtintų pusryčių dribsnių.

Kavos tėvyne laikoma Etiopija. Kavos rūšys skiriamos pagal kavamedžių auginimo vietą (pvz. braziliška, kenijos ir t.t.) arba rūšį (arabika, robusta ir liberika).

• Arabika – geriausia kava, pasižyminti sodriu skoniu ir puikiu aromatu. Ji auginama kalnų šlaituose, vietose, kur iškrenta daug kritulių. Kavos rinkoje – ji sudaro iki 70 % pasaulinės produkcijos.

• Robustos kavos krūmai auga žemesnėse vietose. Palyginti su arabika, jie auga greitai, atsparūs ligoms ir derlingesni. Robusta dažniausiai naudojama tirpiai kavai gaminti ir paprastai maišoma su kitų rūšių kavos pupelėmis. Šios rūšies kava užima iki 30 % rinkos. Tačiau mūsų parduotuvėse didesnis pasirinkimas yra būtent šios kavos rūšies, nes kaina priimtinesnė vartotojui.

• Liberika – yra mažiausiai paplitusi kavamedžių rūšis. Kava gana prasto skonio, o pupelės naudojamos kavos gėrimams ir tirpiai kavai gaminti. Ji užima tik 1% pasaulinės produkcijos.

Rekomenduojama kavos gerti iki trijų puodelių per dieną – t.y. kofeino gauti iki 300 – 400 mg/d. Teigiamos kavos savybės visiems žinomos, tačiau neturėtų piktnaudžiauti:

• Nėščiosios ir maitinančios.
• Turintys aukštą kraujo spaudimą, sergantys širdies ligomis, ar turintys padidėjusį cholesterolio kiekį.
• Sergantys psichikos ligomis ar kenčiantys nuo nemigos.
• Išgėrę puodelį kavos nepamirškite išgerti papildomą puodelį vandens, kad kompensuoti skysčių netekimą.

Įdomu:

Tikros espresso kavos puodelyje, kur kavos 25 – 30 ml, kofeino mažiau nei 200 ml puodelyje kavos, paruoštos tik iš vieno arbatinio šaukštelio robusto rūšies kavos užpiltos verdančiu vandeniu. Tai labiausiai susiję su tuo, kad kofeinas vandenyje ištirpsta geriau. Taigi gerdami „silpną“ kavą kofeino galime gauti daugiau nei išgėrę puodelį taip vadinamos „stiprios“ kavos…

Sula – natūralus produktas, pranešantis apie prasidedantį pavasarį. Šiais pramonės laikais retai pasitaiko galimybė išties patikėti, kad produktas natūralus – jo gavybai tikrai nereikalinga sudėtinga technika ar sintezė. Visą darbą padaro gamta.

Dar senovėje sula buvo vertinama kaip pirmas vitaminų šaltinis po šaltos ir sunkios žiemos. Ir ne be reikalo – tai išties unikalus gėrimas savo maistine verte: mažai kaloringas (100 ml apie 2,4 kcal), jame tėra tik pėdsakai riebalų. Oligosacharidų (fruktozės ir gliukozės) kiekis beržų suloje 1-2%, klevų – 2-4 %, todėl klevų sula saldesnė. Suloje yra platus spektras mineralinių medžiagų – magnio, mangano, natrio, kalcio, kalio, geležies, cinko ir fosforo. Savo chemine sudėtimi klevų ir beržų sula panašios.

Manoma, kad sula mažina kraujospūdį, padeda gydyti lėtines peršalimo ligas, tinka sergant anemija, medžiagų apykaitos ligomis (pvz. podagra), ypač padeda esant inkstų akmenligei, varginant pabrinkimams.

Kadangi sula galime mėgautis tik apie mėnesį – nepamirškite pasinaudoti proga ir šį pavasarį.