Vasario 10, ketvirtadienis.

Mane laikas nuo laiko aplanko visokios įžvalgos dėl svorio metimo. Vis lyginu savo ankstesnį svorio metimą su dabartiniu.

Tada griežtai laikiausi valgiaraščio, kasdien rytą vakarą lipdavau ant svarstyklių, žymėdavausi kiekvieną 100 gramų, išgyvendavau, jei svarstyklės rodydavo pliusą, džiaugdavausi, kai rodydavo vis mažiau… Darydavau iškrovas. Kankindavausi, tiesą sakant, bet didžiavausi savo valia. Va, kaip aš sugebu

Dabar. Valgiaraštis man kaip kelrodė žvaigždė, bet ne kaip daktaro išrašytas receptas. Improvizuoju, skaičiuodama kalorijas, klausydama savo organizmo, leidžiu sau pasmaližiauti. Sportuoju. Nedarau iškrovų. Kartais padarau įkrovas. Iš įpročio lipu ant svarstyklių kas rytą (tai darau jau daugiau nei 6 metai), bet į svorio pokyčius +200g, -100g, +300g, -600 g. labai nereaguoju. Kažkaip žinau, kad svoris vistiek kris. Ne šiandien, ne rytoj, tai per mėnesį, per pusmetį… Tiesiog jis negali nekristi! Juk kalorijų suvartoju mažiau, sportuodama papildomai jų išnaudoju. O kur dar nuo sporto gerėjanti medžiagų apykaita?

Kodėl taip skirtingai metu svorį, nors lankausi pas tą pačią dietologę? Nušvitimas aplankė šiandien Tiesiog šį kartą man taip reikia. Mano tikslai kiek kitokie – ir gydytoja juos įžvelgė anksčiau už mane. Ir tada, ir dabar, viską darau be didelių kančių. Na, retsykiais aplankančios mintys “kodėl pasaulyje tiek daug skanaus kaloringo maisto” – nesiskaito

Vis didžiuodavausi savo valia, viena akimi stebėdama žmonių reakciją, kai pasakoju, kaip laikydamasi iškrovos, verdu vaikui savo mėgiamus makaronus ir susilaikau nei šaukštelio nesuvalgiusi. O jau per pirmąjį vizitą gydytoja mane “nusodino”, kad nieko gero yra save įspausti į per griežtus rėmus. Kažkaip tą frazę atsiminiau šiandien. Bingo! Viskas stojo į savo vietas. Juk kažkaip kai žinai, kad tau kažkas galima, pasirodo, ne taip labai ir norisi Na, kaip paauglystėj, kai norisi paragauti visų uždraustų vaisių Va, manęs paauglystėje niekas per daug nekontroliavo, visur išleisdavo – reikėdavo tik konstatuoti faktą, kada grįšiu. Taigi  kaip ir “galėjau” gerti, rūkyti, grįžti naktimis. Bet nenorėjau. O draugės, kurias tėvai labai kontroliuodavo, tik ištaikiusios akimirką, kai nėra tėvų, stengdavosi atsigriebti ir per tą trumpą laiką pridarydavo nesąmonių Ar ne taip su maistu? Kai žinai, kad tau negalima, vos nieks nemato prisikemši ir bandai visus apgauti (o apgauni tik save), kad nieko gi tu nevalgai Kaip paprasta viskas atrodo. Bet kiek laiko reikia, kad tai suvoktum iš tikrųjų??

Norėjau parašyti trumpai. Apie tai, kad atradau naują skanų užkandį – MORKAS. Supjaustytas plonomis riekutėmis, patiektas lėkštėje ir valgomas tada, kai norisi ką nors kramtyti Bet gavosi – kaip visada O morkų garbei, palieku jas pavadinime

graužianti morkas,

Saulė

Sausio 26, trečiadienis.

Jaučiuosi lengvai. Visomis prasmėmis – neapsunkusi nuo maisto ir puikiai pasportavusi. Ir visa tai – lengvai, be jokių kančių, alkio jausmo, kovojimo su savo norais… Tiesiog paprasta ir lengva Na, bent jau šią savaitę. Pasakysiu jums – patinka man tas jausmas Na, kai jautiesi, kad kontroliuoji savo gyvenimą, kai darai kažką gero sau, rūpiniesi savimi…. Pamenu, paskutiniu metu, prieš lieknėdama, jaučiausi beviltiškai. Svoris augo, judėjau minimaliai, vakarais tą kaltės sau jausmą malšindavau dideliu kiekiu maistu, paskui dar labiau ant savęs pykau, jaučiausi sunki ir pilna, ir atrodė, kad mano gyvenimas eina sau, ir man nepavyksta jo kontroliuoti…

Per savo gyvenimą ne kartą teko patirti jausmą, kai nebesuvaldai situacijos, jautiesi kaip užhipnotizuotas, tarsi stebi tai kas su tavimi vyksta, tarsi iš šalies. Lygtai supranti, kad reikia kažką daryti, paimti savo gyvenimo vadeles į  rankas, bet va – nepavyksta. Tačiau kažkuriuo momentu, kol tavo vežimas nenuriedėjo bedugnėn, imi jį į savo rankas ir bandai gražinti į teisingą kelią Pas mane dabar toks etapas, kad vadeles laikau tvirtai, ir jaučiu, įvairavau į reikiamą kelią

Beje, rytoj keliauju pas dietologę Daivą Sąmoningai nerašau čia savo svorio pokyčių, nes noriu pasisverti ant normalių svarstyklių (maniškės kažkaip grybauja, todėl rimtai į rodmenis nežiūriu ) Mane ypač domina, kiek  nukrito būtent riebalų. Kadangi per 3 savaites paklydimų daug nebuvo, tikiuosi, kad bet kuriuo atveju svarstyklės rodys mažiau Klausimas tik – kiek? Taigi, laikykit kumščius, kad rezultatai būtų padorūs ir galėčiau neraudonuodama jums čia prisiduoti

Kadangi čia apie lieknėjimą valgant įvairiai ir skaniai  – neseniai atrasti skanūs ir nekoloringi sumuštiniai.

• 2 riekeles baltos duonos dedu į tosterį (žinau, kad juoda sveikiau, bet retkarčiais labai užsimanau  baltos)
• Riekelėm pjaustytas pomidoras (jį patepu kokiu puse šaukšteliu alyvuogių aliejaus)
• šviežias bazilikas (auginu ant palangės, manau, galima keisti džiovintu)
• mocarelos sūrio plonai.

Viską trumpam į mikrobangę ir VUALIA Skanu, sotu ir nekoloringa. Skaičiavau, kad gaunasi iki 250 kcal (priklausomai nuo riekės dydžio ir kaip plonai pavyks atpjauti sūrį  Pusryčiams pats tas. Manau, galima dėti ir į orkaitę, bus traškesnė duona.

su geriausiais linkėjimais,

Vadeliotoja Saulė

Kartais būna taip, kad labai kažko nori paragauti – ne dėl to, kad būtum alkana, bet tiesiog norisi dalyvauti visuotinoj valgymo šventėj. Tuomet atsimenu vieną labai naudingą ir paprastą patarimą: Nėra blogo maisto. Yra tik blogas jo kiekis

Prieš Jus – penktadienio vakarienė.  Taip atrodė porcija, kurią užsisakė mano draugai, ir taip – maniškė. Norėjosi paragauti, todėl nesikankinau ir leidau sau

Šį įrašą skiriu visoms, kurias draugai, bendradarbiai, vyras, vaikai, giminaičiai kartais  (arba dažnai) “kankina” šalia valgydami ką nors labai skanaus, kai tuo tarpu jūs mintyse skaičiuojate kalorijas. Mano patarimas – leiskite sau mažą gabalėlį to paties. Ir gal įsitikinsite, kad tai nėra jau taip beprotiškai skanu, kaip atrodė iš pat pradžių Bent jau aš tokią išvadą sau pasidariau

labai labanakt,

Saulė

Sausio 21, penktadienis.

Penktadienio vakarą kaip ir reikėtų švęsti savaitgalio pradžią, o aš sėdžiu namie Na, bet dar ne vakaras

Po totalaus tingėjimo trečiadienio, išaušo kur kas šviesesnis ketvirtadienis. Vėl motyvacija, energija, pakilimas – žodžiu, viskas kaip ir turi būti. Padariau ką suplanavusi, nuvažiavau, ten kur reikėjo, susitariau, ką norėjau. Tarpe tarp darbų sugebėjau įsigyti suknelę – paprastą, trikotažinę, bet tokią, kurią apsirengus, nesinori išlįsti Be to, suknelė tinkama dabar, ir bus tinkama, kai mano kūną “puoš” kur kas mažesnis riebalų kiekis Plius, siuvėja pažadėjo, kad jeigu reikės – pasiaurins

Lyg to neužtektų, sugebėjau prieš sportą, per kokias 5 minutes nusipirkti naujus sportinius batus, nes supratau, kad mano senieji jau tokie morališkai pasenę, ir su jais sportuoti tiesiog darosi nebeįmanoma Tada tvarkingai pagal programą pasportavau, pasimėgavau pirtelėje… Gėris Toliau turėjau du pasirinkimus – 1. važiuoti namo ir gamintis trintą daržovių sriubą. 2. Važiuoti pas draugę, kur trinta moliūgų sriuba jau buvo pagaminta. Pasirinkau antrąjį variantą, nors supratau, kad sriuba bus ne tokia dietiška, kokią virčiausi sau pati Be to, ten dar laukė krevetės sviesto apelsinų padaže, vynas, pyragas… Skanu…. Iki begalybės Ypač kai valgai ribotai Žodžiu, vakarienė buvo karališka, o vyno taurė nuteikė artėjančiam savaitgaliui…

Svarstyklės rytą buvo man labai draugiškos ir parodė net 700 g. negu vakar rytą. Suprantu, kad staiga man nenukrito 700 g. (gal gėriau mažiau, sisiojau daugiau – kas čia žino, tuos svorio viražus ), bet vistiek malonu

Šiandien pasijautė pavasaris –  gal kad iš debesų išlindo kažkas panašaus į saulę, gal kad kolegės gimtadienio proga pirkom gėlių… Gal kad 14 val. baigėm darba ir  ta pačia proga atsidūrėme japonų-kiniečių restorane (taip, yra Panoramoje toks mixas). Taigi čia ir įvyko antras paklydimas Aštri tailandietiška sriuba (tai restoranas gal japonų-kiniečių-tailandiečių? ), sušiai, putojančio vyno taurė, kapučino, šaukštas ledų iš kolegės deserto… Su savo sąžine tariuosi kažkaip paprastai – kartais galima Vėlgi viskas skanu, tik suvalgiusi paskutinį sushi supratau – kad esu soti soti, pilna pilna… Ir supratau, kad tas pilnumo jausmas, kurį anksčiau jausdavau beveik po kiekvienos vakarienės – man visai nemielas. Tokios tad išvados. Tiesa, pilnumas buvo gan trumpalaikis, nes su kolege nusprendėme dar “pajudėti” po parduotuves ir pasižiūrėti “ką duoda”

Eisiu sūnui virti makaronų. Gerai, kad nenoriu valgyti, tai galėsiu ramiai jam pagaminti, ir – galbūt nuveikti ką nors įdomaus savaitgalio pradžios proga

Gražaus ir liekno savaitgalio!

Saulė

Sausio 19, trečdienio vakaras

Šiandien mane apėmė tingulys. Toks visa apimantis. Na, kai ką nors darai, sukandęs dantis ir iš paskutiniųjų… Tai va, šiandien – visa diena tokia Nors meluoju – rytą pradėjau visai žvaliai, o po to…

Po to prasidėjo. Einant darbo dienai į pabaigą prasidėjo pokalbiai su savimi apie tai, eiti ar neiti sportuoti. Vienas balsas įtikinėjo, kad galiu ir neiti, nueisiu rytoj, dar raumenis (ar kažką jų vietoje)  nuo pirmadienio jaučiu. Kitas balselis (jis vadinasi – sąžinės balsas) mane bandė sugėdinti, įtikinėjo, kad jeigu nueisiu sportuoti tai ir praeis tinginys. Žodžiu, diskusija mano galvoje truko gerą valandą, tarpuose bandžiau kažką darbinio daryti. Galų gale palikau darbą neapsisprendusi, ką darysiu. Vėsus oras mane šiek tiek prabudino ir nusprendžiau savo užpakalį nuvežti į sporto klubą. Kad ir prieš jo valią… Deja, kamštis šiandien pasitaikė neįtikėtinai didelis, todėl kai važiavau pro sporto klubą, laikrodis jau rodė 18:30, kas ryškiai pasirodė per vėlu. Dar pasijaučiau alkana, važiavau ne ta juosta (būtų reikėję kirsti 3 eismo juostas, o esant tokiam eismo intensyvumui ir tokiam mano tingėjimui), todėl nugalėjo balsas, raginęs mane važiuoti namo.

Namie prasidėjo valgymas. Supratau, kad ir valgyti gamintis tingiu (kaip gi kitaip – tokia diena). Taigi įsimečiau į keptuvę šaldytų daržovių (labai skanių radau Prismoje, vadinasi – THAI ar kažkas panašaus), dar keletą šaldytų krevečių, česnako, prieskonių  ir už 10 minučių patiekalas buvo baigtas. Sūnus įėjęs į virtuvę sakė, kad jam “labai smirda” ir ta proga uždegė smilkalą Dar šiandien labai užsimaniau paprasto batono Taigi prie to THAI stiliaus troškinio leidau sau vieną riekelę. Deja, po valandos vėl pasijaučiau alkana (na tarkim – alkanoka, jei čia lietuviškas žodis ). Primečiau, kiek gi kcal. galėtų turėti krevetės ir pasisvėrusi 150 g. sausoje keptuvėje patroškinau, išviriau – nu padariau jas valgomas. Ir tai mano širdies nenuramino. Todėl savo vakarienę užbaigiau raugintais kopūstais…. Tikiuosi, kad užbaigiau Keista diena, ne kitaip

Tiesa, kad ji būtų dar fainesnė, grįžusi namo radau sąskaitą už šildymą. Nenoriu teršti eterio, bet mielai nusikeikčiau…

Kad nebaigti taip pesimistiškai – vakar apturėjau nuostabų veido masažą  Vadinasi – Kubido. Žodžiu, buvau gavusi dovanų ir ėjau nusiteikusi, kad tai bus paprastas masažiukas, o iš tiesų gavau valandą nerealaus relakso ir gerų emocijų Gal skamba, kaip reklama, bet kadangi masažas ir kosmetologės požiūris man labai patiko ir maloniai nustebino, pažadėjau kosmetologei Editai, kad visur ją minėsiu geru žodžiu Tai ir miniu…

vis dar tinginti,

Saulė

Sausio 18, antradienis

Keistas pojūtis. Nesijaučiu alkana, vakar praėjusi savo sporto programą dar jaučiausi gyva… Kažkas čia ne taip?… Juk lieknėjimas susijęs su kančia. Amžinai alkana, po sporto nepavelkanti kojų… Man tokios asociacijos kyla… O ir svarstyklės kiekvienu užlipimu rodo skirtingus skaičius…. Noriu pasisverti pas gydytoją ant normalių svarstyklių, kurios parodytų, ar nukrito bent gramas riebalų ar aš čia šiaip žaidžiu?

Vakar po sporto išsiviriau trintos daržovių sriubos – atrodo, kas ten – moliūgėlis, morkos, bulvės- viskas vandeny, su šaukštu aliejaus… Pavalgiau – po geros valandos suprantu, kad esu LABAI alkana. Ką gi – nuraminau savo sąžinę, kad ten TIK daržovės, ir pasimėgaudama suvalgiau dar bliūdelį. O paskui negalėjau užmigti (nors miegoti ėjau dar po 2,5 val), nes atrodė, kad mano pilve plaukioja vietos nerandantis moliūgas. Ir dar, kad esu labai persivalgiusi (proto balselis sakė, kad ten TIK daržovės) ir apskritai, apie kokius lieknėjimus mes čia kalbame??? Beje, šįryt taip jaučiuosi po puodelio kavos ir ryžių košės indelio. Bet turbūt tai turi būti? I hope so

Kai kurie draugai juokiasi, kad apie tai, kuo aš gyvenu, sužino iš mano dienoraščio Laikas tapo kažkaip labai sunormuotas – darbas-sportas-vakarienė (sau ir vaikui atskirai)-lova-knyga arba TV. Dar žinau, kad esu įsipareigojusi parašyti čia bent porą žodžių – o pora neišeina. Nemoku aš Tikrai negalėčiau dirbti žiniose, kur reikėtų paruošti 1 minutės reportažą

Aišku, aš perdedu. Tiesiog nuo praeito ketvirtadienio pagyvenau tokiu tempu ir man jau trūksta laiko tiesiog sau. Normaliai kelioms valandoms įsitaisyti su knyga arba su įdomiu filmu. O ir su draugėmis norisi susitikti – su savo geraja nuostabiaja kompanija Neseniai atsitiktinai per kažkokią radijo laidą išgirdau, kaip viena klausytoja pasisakė (labai didžiuodamasi, beje), kad ji išgyvendino iš savo gyvenimo visas drauges, nes moteriška draugystė yra klastinga ir ramiau, kai jokių draugių tavo gyvenime nėra. Ir tada, ir dabar galvoju ir džiaugiuosi, kad turiu nuostabes drauges ir nejaučiu jokios klastos Plius, mūsų bendravimas yra nesaldus ir neapsiseilėjęs… O kai jautiesi š*****i, tai tiesiog skambini ir sakai, kad tavęs nedžiugina. Va todėl su draugėmis ir norisi bendrauti, nes su jomis tiesiog labai faina

Kad jau taip nuvažiavau į sentimentus, perduodu visoms savo draugėms (ir draugams ) geriausius linkėjimus ir siunčiu šį muzikinį kūrinį

Saulė