Vasario 10, ketvirtadienis.

Mane laikas nuo laiko aplanko visokios įžvalgos dėl svorio metimo. Vis lyginu savo ankstesnį svorio metimą su dabartiniu.

Tada griežtai laikiausi valgiaraščio, kasdien rytą vakarą lipdavau ant svarstyklių, žymėdavausi kiekvieną 100 gramų, išgyvendavau, jei svarstyklės rodydavo pliusą, džiaugdavausi, kai rodydavo vis mažiau… Darydavau iškrovas. Kankindavausi, tiesą sakant, bet didžiavausi savo valia. Va, kaip aš sugebu :)

Dabar. Valgiaraštis man kaip kelrodė žvaigždė, bet ne kaip daktaro išrašytas receptas. Improvizuoju, skaičiuodama kalorijas, klausydama savo organizmo, leidžiu sau pasmaližiauti. Sportuoju. Nedarau iškrovų. Kartais padarau įkrovas. Iš įpročio lipu ant svarstyklių kas rytą (tai darau jau daugiau nei 6 metai), bet į svorio pokyčius +200g, -100g, +300g, -600 g. labai nereaguoju. Kažkaip žinau, kad svoris vistiek kris. Ne šiandien, ne rytoj, tai per mėnesį, per pusmetį… Tiesiog jis negali nekristi! Juk kalorijų suvartoju mažiau, sportuodama papildomai jų išnaudoju. O kur dar nuo sporto gerėjanti medžiagų apykaita?

Kodėl taip skirtingai metu svorį, nors lankausi pas tą pačią dietologę? Nušvitimas aplankė šiandien :) Tiesiog šį kartą man taip reikia. Mano tikslai kiek kitokie – ir gydytoja juos įžvelgė anksčiau už mane. Ir tada, ir dabar, viską darau be didelių kančių. Na, retsykiais aplankančios mintys “kodėl pasaulyje tiek daug skanaus kaloringo maisto” – nesiskaito :D

Vis didžiuodavausi savo valia, viena akimi stebėdama žmonių reakciją, kai pasakoju, kaip laikydamasi iškrovos, verdu vaikui savo mėgiamus makaronus ir susilaikau nei šaukštelio nesuvalgiusi. O jau per pirmąjį vizitą gydytoja mane “nusodino”, kad nieko gero yra save įspausti į per griežtus rėmus. Kažkaip tą frazę atsiminiau šiandien. Bingo! Viskas stojo į savo vietas. Juk kažkaip kai žinai, kad tau kažkas galima, pasirodo, ne taip labai ir norisi :) Na, kaip paauglystėj, kai norisi paragauti visų uždraustų vaisių :) Va, manęs paauglystėje niekas per daug nekontroliavo, visur išleisdavo – reikėdavo tik konstatuoti faktą, kada grįšiu. Taigi  kaip ir “galėjau” gerti, rūkyti, grįžti naktimis. Bet nenorėjau. O draugės, kurias tėvai labai kontroliuodavo, tik ištaikiusios akimirką, kai nėra tėvų, stengdavosi atsigriebti ir per tą trumpą laiką pridarydavo nesąmonių :) Ar ne taip su maistu? Kai žinai, kad tau negalima, vos nieks nemato prisikemši ir bandai visus apgauti (o apgauni tik save), kad nieko gi tu nevalgai :) Kaip paprasta viskas atrodo. Bet kiek laiko reikia, kad tai suvoktum iš tikrųjų??

Norėjau parašyti trumpai. Apie tai, kad atradau naują skanų užkandį – MORKAS. Supjaustytas plonomis riekutėmis, patiektas lėkštėje ir valgomas tada, kai norisi ką nors kramtyti :) Bet gavosi – kaip visada :) O morkų garbei, palieku jas pavadinime :)

graužianti morkas,

Saulė