Neringos Švelnienės straipsnis, laikraštis “Santarvė”

Prasidėjęs adventas – susikaupimo, rimties ir apmąstymų laikas. Seniau advento laikotarpiu buvo griežtai laikomasi nusistovėjusių papročių ir tradicijų. Vieni pagrindinių: sausas ir juodas pasninkavimas bei susilaikymas nuo linksmybių. Domėjomės, ar dar gyvuoja šie papročiai šiuolaikinio skubančio žmogaus gyvenime.

Advento prasmė

Lapkričio 30-ąją, šv. Andriejaus dieną prasidėjusio advento pavadinimas, išvertus iš lotynų kalbos,
reiškia atėjimą. Laikotarpis, trunkantis keturias savaites, kviečia prasmingai pasiruošti didžiosioms
metų šventėms. Pasak Rūtos Grumadaitės-Pabarčienės, Klaipėdos universitete dėstančios Lietuvių
etnokultūrą, rimtis ir susikaupimas yra būdingi ir krikščioniškojo, ir archajiškojo laikotarpio bruožai.
Jie susiję su mitine žmonių pasaulėžiūra apie ankstyvąją pasninko esmę: apsivalyti dvasiškai
(atsiprašyti, pagalvoti apie amžinybę) ir fiziškai – susitaikyti su savo gyvuliais, t. y. nesimaitinti jais
bent mėnesį, bei atlikti apeiginį prausimąsi Kūčių vakarą. „Krikščionybė gražiai prisitaikė prie šių
reikalavimų su savaisiais – rimtis, pamaldumas, bažnyčios lankymas.Visais laikais buvo šeimų, kurios daugiau ar mažiau laikėsi advento ir kalėdinių papročių“, – sakė pašnekovė.

Tai, ką išsaugojome

Ryškiausiais išlikusiais ir daugeliui puikiai žinomais papročiais etnokultūrą tyrinėjanti R. GrumadaitėPabarčienė įvardino Kūčių stalo su dvylika patiekalų dengimą bei kalėdaičio dalijimąsi. Atskirai ir išsamiai galima kalbėti apie įvairius adventinio laikotarpio tikėjimus ir burtus: šiaudo traukimą iš po staltiesės norint sužinoti kokio ilgio tavo gyvenimo šiaudas; bato metimą per petį; riešutų, kūčiukų skaičiavimą, norint sužinoti, ar ateinančiais metais surasi sau porą. Etnologė sakė pažįstanti daug žmonių, kurie Kūčias mini panašiai: „Aišku, šiandien labai populiaru eiti klausytis Bernelių mišių.
Manau, šiandien ten susirenka daug ir nepraktikuojančių katalikų. Ir tai nėra blogai, žmones traukia
šventės, bendrumo, vienybės jausmas. O tas bendras visų pakylėjimas yra kartais visai šalia nuoširdaus
pamaldumo“.

Advento kalendoriai – pasiskolinti

Kalėdinę eglutę puošti Lietuvoje pradėta 19 amžiuje. Ši tradicija, prigijusi mūsų kultūroje, yra
pasiskolinta iš vokiečių. Išradingas vienuolis, norėdamas pagonims paaiškinti Šventąją Trejybę,
panaudojo kūgio pavidalo amžinai žaliuojančią eglę. Apie eglę, papuoštą obuoliais ir įvairiais kepiniais užsimenantys pirmieji rašytiniai šaltiniai datuojami 16 amžiuje. Yra užrašytas faktas, kad Plateliuose per pirmuosius Rarotus (kiekvieną advento sekmadienį laikomos mišios) ant altoriaus pastatytų žvakių skaičius padėdavo žmonėms orientuotis kiek savaičių bus laikotarpiu nuo Kalėdų iki Užgavėnių. Lietuvoje iki 19 amžiaus vidurio buvo platinami lenkiški ir rusiški kalendoriai. Vėliau, net ir tada, kai Laurynas Ivinskis pradėjo leisti žemaitiškus kalendorius, nedažnas galėjo jais naudotis, o kas kada bus, norėjo žinoti visi, todėl uoliai dalyvaudavo pirmosiose advento mišiose. Remiantis šiuo faktu, galima manyti, jog dabar populiari tradicija gaminti ar pirkti bei dovanoti jau pagamintus advento kalendorius, yra atsiradusi neseniai ir anksčiau puoselėjama nebuvo.

Svarbu protingai

Gyd. dietologė K. Jasmontienė

Pasninkavimas, toks, koks jis buvo seniau, vargu ar priimtinas šiuolaikiniam žmogui, mat dabar kitoks
dienos režimas, darbų pobūdis, maistas. Anksčiau didieji ūkio darbai baigdavosi dar prieš prasidedant
adventui, tad ir fizinis žmonių aktyvumas sumažėdavo. Priešingai nei šiandien, kai metų pabaiga
dažnam – pats darbymetis. Dietologė Kristina Jasmontienė, paklausta apie pasninko pliusus ir minusus,
kalbėjo apie tai, jog kokybiškas pasninkavimas yra sveikintinas: „Pasninkavimas reiškia tai, jog kurį
laiką vengiame tam tikrų produktų ir patiekalų, kurie neretai siejami su gerbūviu, yra riebūs ir
nenaudingi.“ Specialistė akcentavo: pasninko nedera painioti su badavimu. Kaip ir pasninkauti
nesubalansuotai, nesilaikant įprasto mitybos režimo ir kai kuriuos maisto produktus iš savo raciono
pašalinti ilgam. Taigi, ne tik per pasninką, bet ir kasdien truputį sumažinę mėsos kiekį racione, įtraukę į
jį daugiau žuvies, ankštinių daržovių, riešutų, sėklų (produktų, kuriuos kažkodėl dažniausiai
atsimename ruošdami Kūčių stalą), tikrai nepadarysime žalos nei savo, nei artimųjų sveikatai.

Norime pasidžiaugti kartu su jumis, nes prisijungėme prie geros verslo praktikos, įvedant eurą, memorandumo. Tai reiškia, kad visos mūsų klinikoje teikiamų paslaugų kainos yra perskaičiuotos tiksliai naudojant euro kursą. Tuo galite įsitikinti apsilankę mūsų tinklapio skiltyje KAINOS. Taip pat rasite mus oficialiame prisijungusiųjų prie šios iniciatyvos SĄRAŠE.

Gydytojos dietologės Jūratės Dobrovolskienės komentarai “Verslo žinių” straipsnyje apie lietuvių maitinimosi ypatumus. SKAITYKITE STRAIPSNĮ.

Daugiau straipsnių – dietos.lt

Turbūt ne vienas pastebėjote, kad atšalus orams norisi sotesnio ir riebesnio maisto, bet ar reikėtų jo daugiau vartoti?  Trumpas gyd. D. Pipiraitės-Lazarevičienės komentaras.

Daugiau kalorijų (energijos) turintis maistas reikalingas tuomet, kai esant šaltam orui daug būnama lauke, dirbama lauke. Tačiau jeigu taip nėra, kalorijų suvartojimo didinti nebūtina. Tokiu atveju žmogaus energijos poreikis dėl žemos aplinkos temperatūros padidėja labai nežymiai. Tiek vasarą, tiek žiemą sotieji (gyvūniniai) riebalai didina kardiovaskulinių ligų riziką. Augalinės kilmės (nesotieji) riebalai riziką mažina ir jeigu valgysime riebiau, bet augalinių riebalų (aliejaus) sąskaita, tai nieko blogo nebus.

Ką reikėtų žinoti apie margariną

Gaminant margariną arba hidrinant skystus augalinius aliejus, susidaro transizomeriniai riebalai. Šiuose gaminiuose jų gali būti iki 40%. Šie riebalai didina blogojo (MTL) cholesterolio ir mažina gerojo (DTL) cholesterolio kiekį. Nustatyta, kad jų vartojimas stipriai susijęs su kardiovaskulinių ligų rizika. JAV nuo 2006 m.būtinas šių riebalų ženklinimas.

Svarbu! Transizomerinių riebalų vartoti reikia kiek įmanoma mažiau, ypač iš sintetinių šaltinių (dalinai hidrintas aliejus, kietieji riebalai). Yra gamintojų, kurie stengiasi, kad jų produktuose trans riebalų būtų kuo mažiau. Pageidautina, kad produkte jų būtų ne daugiau kaip 2 procentai, tuomet poveikis sveikatai būtų minimalus.

Apibendrinant galima pasakyti, jog žmogus turėtų ištisus metus, tiek žiemą, tiek vasarą, visavertiškai ir įvairiai maitintis bei valgyti produktų iš visų maisto grupių. O vietoje gyvūninių riebalų stengtis vartoti augalinių.

Daugiau straipsnių – dietos.lt

Kviečiame pasižiūrėti laidos “Laba diena, Lietuva” (LRT) įrašą, kuriame nuo 46 min rasite gydytojos dietologės Jūratės Dobrovolskienės komentarus sveikos mitybos klausimais.

Daugiau straipsnių – dietos.lt

Kviečiame paskaityti straipsnį “Cosmopolitan” žurnale, kur komentarus šia tema pateikia gydytoja dietologė Jūratė Dobrovolskienė.

Daugiau straipsnių – dietos.lt

SKAITYTI ATSAKYMUS

Daugiau straipsnių – dietos.lt

“Kalorijų skaičiavimas reguliuojant svorį yra labai svarbus. Kalorijomis mes įvardiname, kiek energijos iš maisto per dieną gauname. Vizualizacijos metodikų, kad žmogui nereikėtų vien nuobodžiai skaičiuoti, yra įvairių. Pavyzdžiui, ta pati maisto produktų piramidė padeda suvokti, ko ir kiek per dieną reikėtų suvalgyti. Tačiau ji neparodo porcijos dydžio.

Vis dėlto svorio reguliavimui ir sveikai mitybai kalorijų skaičiavimas yra tik viena medalio pusė. Antroji – balansas. Tiksliau – kiek ir iš ko mes tų kalorijų gauname. Jei kalbame apie svorio reguliavimą ir dietas – jos visos remiasi sumažinta paros kalorijų norma. Tik tai nebūna subalsuota mityba, o tik preciziškai sumažintas kalorijų kiekis. Taip kad vien tik kalorijų skaičiavimas kaip svorio mažinimo būdas tikriausiai nebus veiksmingas. Ypač jei kalbame apie ilgalaikę svorio kontrolę.”

Gydytojos dietologės Kristinos Jasmontienės komentaras kalorijų skaičiavimo klausimu iš lsveikata.lt straipsnio “Apie dvi kalorijų skaičiavimo puses (du receptai)”. Visą straipsnį skaitykite čia – lsveikata.lt

SKAITYTI ATSAKYMUS

Daugiau straipsnių – dietos.lt

Gyd. dietologė Kristina Jasmontienė

Jei gatvėje bet kurio žmogaus paklaustume apie riebalus, net neabejoju, kad beveik visi atsakytų girdėję, jog riebalų reikia vengti ir savo racione naudoti kiek galima mažiau. Tai kaip yra iš tikrųjų, naudingi jie ar kenksmingi, gal iš tiesų riebalų visai nereikia vartoti?

Iš tiesų kaip ir daug kur gyvenime, taip ir šiuo klausimu, reikėtų vengti kraštutinumų. Riebalai, kaip ir baltymai bei angliavandeniai yra būtini mūsų organizmui. Remiantis sveikos mitybos principais, 30 procentų kalorijų mes turėtume gauti riebalų pavidalu. Tai ne tik puiki ir daug energijos duodanti medžiaga ( 1 g riebalų apie 9 kcal energijos), bet ir būtina medžiaga ląstelių atsinaujinimui, riebaluose tirpsta organizmui būtini vitaminai A, D, E, K, riebalai dalyvauja daugelyje biocheminių procesų.

Riebalai skirstomi į augalinės ir gyvūninės kilmės riebalus. Gyvūninės kilmės riebaluose gausu sočiųjų riebiųjų rūgščių, kurių per didelis kiekis yra rizikos veiksnys cukrinio diabeto, dislipidemijos, aterosklerozės, nutukimo vystymuisi. Todėl gyvūninės kilmės riebalus patariama riboti. Sotieji riebalai kambario temperatūroje yra kieti. Šaltiniai: mėsa, taukai, paukštienos odelė, nenugriebtas pienas, riebus sūris, grietinė, sviestas, kokoso riešutai, kakavos sviestas, palmių aliejus.

Augalinės kilmės riebalai – aliejai, skirstomi į mononesočiuosius ir polinesočiuosius riebalus. Tai gerieji riebalai. Pagrindiniai maistiniai mononesočių riebalų šaltiniai yra alyvų, rapsų, žemės riešutų aliejus, jų randama alyvuogėse ir avokaduose. Šie riebalai mažina blogojo ir didina gerojo cholesterolio kiekį kraujyje, taigi puikiai tinka aterosklerozės profilaktikai.

Polinesočiosios riebiosios rūgštys taip pat gerieji riebalai, jų gausu kukurūzų, sezamo, sojos pupelių aliejuose. Šiuose aliejuose yra nepakeičiamų riebiųjų rūgščių – linoinės, linoleninės ir arachidoninės. Jos irgi mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Visiems žinomos omega-3 riebalų rūgštys taip pat priklauso polinesotiesiems riebalams. Jos mažina trigliceridų ir blogojo cholesterolio kiekį kraujyje. Omega-3 riebiųjų rūgščių gausu žuvų taukuose, linų sėmenų aliejuose. Taigi, jei 2 – 3 kartus savaitėje nepavyksta valgyti žuvies, teks gerti žuvų taukus, nes pastebėta, jog populiacijose, vartojančiose daugiau žuvies, mirtingumas nuo širdies kraujagyslių ligų gerokai mažesnis.

Reikėtų paminėti ir trans riebalų rūgštis, kurios pasigamina apdorojant polinesočiuosius riebalus, pavyzdžiui, gaminant margariną, salotų užpilus, konditerinius riebalus. Įrodyta, jog trans riebalai didina blogojo ir mažina gerojo cholesterolio kiekį. Taigi, šių riebalų turime vartoti kiek įmanoma mažiau.

Apibendrinant galime pasakyti, jog riebalus vartoti reikia, tačiau atidžiai renkantis rūšį ir kiekį. Žinoma, nereikia pamiršti ir maisto ruošimo būdo – aliejų naudokite jau paruoštam maistui, pavyzdžiui salotoms. Stenkitės maisto riebaluose neruošti ir aliejaus nekaitinti, nekepti, geriau maisto produktus virti, troškinti, ar ruošti garuose, kepti orkaitėje. Riebaluose (ir augaliniuose) ruošiant maistą įvyksta eilė cheminių reakcijų. Susidarę įvairūs šių reakcijų skilimo antriniai oksidacijos produktai yra kancerogeniški, todėl neigiamai veikia mūsų sveikatą. Be to, riebaluose ruoštas maistas žymiai kaloringesnis, o tai turėtų būti svarbu lieknėjantiems.

Mūsų organizmui reikia visokių riebalų, tik sveikais kiekiais. Taigi rinkimės kokybiškus aliejus, valgykime žuvį, ruoškime skanias salotas su aliejum – tai sveikiausias riebalų gavimo būdas.

Daugiau straipsnių – dietos.lt