Manoma, kad špinatų tėvynė – Persija. Tačiau špinatais buvo prekiaujama net viduramžiais - šviežiais ar virtais, suspaustais į kamuoliukus. XVI amžiuje išaugindavo net keletą špinatų rūšių, ruošdavo su cukrumi ir naudodavo kaip laisvinamuosius.
Špinatų lapai turi flavanoidų ir labai gerai subalansuotą, natūraliai iš gamtos, polivitaminų kompleksą, kuriame yra vit. A, B1,B2, P,PP, C, E, H, folio rūgšties bei makro- ir mikroelementų (kalio, natrio, kalcio, geležies, fosforo, magnio).
Daugybės vitaminų ir mikro-makroelementų derinys špinatuose naudingas įvairaus amžiaus grupių žmonėms.
Dietologai špinatus pataria valgyti sergant šiomis ligomis: nervų sistemos, anemija (mažakraujyste), gastritu, turint padidėjusį kraujo spaudimą. Naudingi, sveikstant po sunkių ligų. Nerekomenduojamas tik tiems, kurie serga inkstų uždegimais, podagra, tulžies pūslės, inkstų akmenlige.
Švieži špinatų lapai gerai išsilaiko 5-7 dienas prie +1 °C temperatūros ir esant 95% santykinei drėgmei. Galima špinatus ir užšaldyti, prie -1-2 °C temperatūros, taip špinatus galima saugoti 3 mėnesius.
Špinatus vartoja tiek šviežius, tiek ir perdirbtus. Jie dedami į salotas, gaminamos iš jų pastos, piure, įvairūs patiekalai, o taip pat sultys, kurios naudojamos maisto produktų dažymui. Jei špinatus virsite, nepilkite daug vandens, nes lapuose jo ir taip gausu.
Graikų restoranuose gamina taip vadinamą špinatų pyragą. Tai purus, delno dydžio pyragėlis, pagamintas iš sluoksniuotos tešlos su špinatų ir kiaušinių įdaru. Valgomas šis pyragėlis karštas kartu su graikiškomis salotomis (salotų lapai, pomidorai, ožkos sūris ir alyvuogės).
Arabai, nenorėdami nusileisti graikams, kepa špinatų pyragą su ožkos sūriu.
Italai, gamina špinatų ir cukinijų pyragą, o taip pat ir ravioli su špinatais.
Tai gi, ši žalioji daržovė, gal ir ne kiekvieną dieną, bet galėtų rasti sau tinkamą vietą mūsų patiekaluose!
