Balandžio 2, šeštadienis.

mane ištiko nerašymo sindromas Tiesiog fiziškai nenoriu nieko rašyti. Buvo momentas, kai kaifavau rašydama, pradėjau galvoti, kad gal galėčiau imtis ir kažko kito, ne tik šio dienoraščio. Paskui rašyti norėjau, bet buvo laiko trūkumas. O dabar – nesirašo ir viskas. Kažkaip nenoriu. Nėra įkvėpimo – galiu prisiversti, jei labai reikėtų. Bet čia – ne darbas, o malonumas. O malonumus reikia daryti, kai norisi.

Užtat labai noriu skaityti Na, visada mėgau skaityti, tačiau dabar jaučiu, kad laaaaabi noriu. Įsitaisyti kur po medžiu šezlonge su knyga ir visai dienai pasinerti į išgalvotą gyvenimą. Dar tinka, po skėčiu pliaže, terasoje sodyboje, ant liepto prie ežero, lauko kavinėje… Bet kur, kad tik šviestų saulė ir būtų šilta Na, kol to nėra, tinka nuosava lova ir tyla.

Svoris – krenta labai pamažu, bet toks ir tikslas. Kiek jau čia man jo bereikia numesti – galvoju apie 3 kg. Nors jei atvirai, turint omeny, kad vis dar 3 kartus per savaitę sportuoju, kūno formos mane visai džiugina. Rūbai beveik visi vėl tinka (nesimatavau vasarinio garderobo , tad mąstau, kad dabar turbūt esu pasiekusi tokias formas, kurios buvo, kai svėriau 65 kg. Žodžiu, tiesiog toliau laikausi tokio aptakaus maitinimo rėžimo, nepiknaudžiauju saldumynais, nevartoju riebių padažų, nevalgau kiaulienos ir pan… Paskaičiuoju kalorijas (mintyse, maždaug), nešuosi pietus į darbą ir stengiuosi nekartoti porcijos Kartais pasidarau įkrovos dienas, kai dirbtinai savęs nestabdau, tačiau vistik taip kaip prieš tai – nebevalgau

Ir dar – kad ir kaip išgyvenčiau saldumo jausmą skaitydama, kai valgau to nebedarau

Manau, kad dar sugrįš mano rašymo malonumas – turbūt reikia įsikrauti skaitant.

linkėjimai,

Saulė