Anot Wikipedios, tai žuvis mėgstanti negilius, vidutinio klimato juostos vandenis. Ji gyvena šiaurinėje Ramiojo vandenyno, šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje, žinoma, ir Baltijos jūroje.

Silkė priskiriama riebių žuvų grupei. Ji kaloringa, turtinga žuvų taukais ir omega 3 riebalų rūgštimis. Silkė puikus visaverčių baltymų šaltinis. Ji turtinga selenu, jodu, kaliu. Tai puikus vitaminų: D, B2, B6 šaltinis.

Dažniausiai silkė ant stalo atsiranda sūdyta, marinuota ar rūkyta. Visi šie silkės paruošimo būdai šiek tiek sumenkina jos naudą. Mat  su taip paruošta silke gaunama per daug druskos, taip pat, organizmui nereikalingų medžiagų atsirandančių žuvies rūkymo, marinavimo procese.

Silkės turėtų vengti alergiški žuviai žmonės, taip pat sergantieji podagra, vartojantieji vaistus depresijai gydyti.

Tai žuvis, kuri tikrai įperkama, kurios ir didžiojo deficito laikais buvo galima gauti. Be „silkutės“ neapsieita jokiuose pasisėdėjimuose.

Tačiau, kartą metuose, silkė tampa stalo karaliene. Tai šv. Kūčios. Šios nuostabios šventės metu visos šeimininkės ir šeimininkai prisimena tradicinius šeimos receptus, bando naujus ir bent pora patiekalų ant stalo turi būti su silke.

Mano tėvų šeimoje taip buvo visuomet. Mano šeimoje taip pat yra. Nors mano vaikai šios žuvies kol kas dar neatrado.

Esu kilusi iš mėgstančios skaniai, bet be „egzotikų“ pavalgyti šeimos. Man visuomet kildavo klausimai, o gal visgi buvo kas giminėje, kas nevengė ragauti ir tą puikų geną perdavė man:)

Truputį įtariu savo prosenelį. Jis porą kartų uždarbiauti buvo išvykęs į Ameriką. Grįžęs, erzindavo mano probobutę „čiūdnais“ valgiais. Šiltuoju metų laiku, pasiimdavo mano mamą, dar pradinių klasių mokinukę, vesdavosi prie upės Jūros ir ten rinkdavo moliuskus. Parsinešęs juos virdavo ir valgydavo. Tačiau vienas. Mat probobutė net puodą atskirą tai „šlykštynei“ buvo išskyrusi ir vaikams siūlyti neleisdavo, kad „širdies nesupykintų“. O prosenelis išdidžiai, savo dubenėlį demonstratyviai pasistatęs ant stalo, šaukštu kabindavo skystį nuo moliuskų ir krapštydavo bei skanaudavo pačius moliuskus.

Kita istorija apie silkę. Prosenelis ją labai mėgo. Tačiau nevalgė jos kaip visi, o paimdavo už uodegos ir pradėjęs nuo galvos, užvertęs galvą, visą suvalgydavo vienu ypu. Vaikams (kaip mama pasakojo) tai buvo džiaugsmas – cirkas tikras, o probobutė ir vėl pykdavo, kad „ne kaip žmogus“. Taip linksmai ir gyveno. Gaila, kad manęs prie tų moliuskų nebuvo.

O čia pora silkės receptų.

Pirmasis „senovinis“. Taip gaminama silkė visuomet buvo ant mano vaikystės šv. Kūčių stalo.

Silkė su actu

Supjaustyta gabalėliais silkė užklojama nemažu sluoksniu plonai grižinėliais pjaustytų svogūnų (šiais laikais aš mėgstu shallot svogūnus, anuomet – paprasti daržo baltagalviai būdavo) ir užpilama silpnu acto tirpalu. Naudoju vyno actą.

Saldi silkė

Tokios silkės pas mano mamą nebūdavo. Nemėgo šeimyna saldžios silkės. O aš mėgstu, mano vyras taip pat.

Supjaustoma gabalėliais silkė. Svogūnų griežinėliai pakepinami su nedaug alyvuogių aliejaus nesvylančioje keptuvėje, baigiant, suberiu gerą saują džiovintų spanguolių, paskaninu pipirais ir užkloju šiuo patalėliu silkę.

Visiems jaukaus šv. Kūčių vakaro. Mylėkim šeimos tradicijas, mylėkim vieni kitus.

Parengė doc. dr. Edita Gavelienė