Valgyti turi būti malonumas!, arba Mano lieknėjimo istorija
Laikėsi programos: Asmeninė lieknėjimo programa
Gydytoja: Žana Antonova

Buvau savo gydytojai dietologei prisižadėjusi ją parašyti, bet vis neradau laiko. Dabar, kai praėjo metai nuo mano nuotykio pradžios, kartais pasijaučiu taip, lyg pati būčiau gydytoja. Visi mano draugai (jūs teisingai supratote, ne tik draugės!) prašo valgiaraščio, kurį man sudarė gydytoja dietologė,  aš tikrai mielai su visais juo dalijuosi, bet matau, kad draugai nepasiekia jokio rezultato. Ir man jau pabodo visiems kartoti, kad negaliu konsultuoti, mielieji žmonės, lieknėjimo klausimais, nes nesu šios srities specialistė. Taip, sulieknėjau 12 ar 13 kg galbūt per pusę metų (tikrai neskaičiavau), bet tai mano sėkmės istorija.

Viskas prasidėjo lygiai prieš metus. Man nuo svorio pradėjo trikti sveikata, jis ėmė augti nekontroliuojamai, pajutau, kad tiesiog dūstu nuo jo. Turėjau gydytojos dietologės telefoną, du kartus norėjau jai skambinti, tačiau draugės atkalbėdavo: „Ar tu turi tiek užsispyrimo, ryžto ir valios, kad vaikščiotum kiekvieną dieną su maisto dėžutėmis į darbą?“ – „Ne.“

Trečias kartas buvo lemiamas. Buvo gražus pavasaris, švietė skaisti saulė, buvo gera nuotaika, stovėjome su drauge šviečiant raudonam šviesoforo signalui sankryžoje, ir aš ryžausi paskambinti. Gydytoja skyrė konsultacijos dieną. Kolegė mena, kad ji manęs dar klausė, ar tikrai turėsiu valios. Sako, aš nuoširdžiai atsakiusi, kad ne, bet juk galiu pabandyti.

Kai nuėjau konsultacijos, pirmiausia mane pasvėrė ir t. t. Gydytoja  išklausė, koks mano gyvenimo būdas, kokia dienotvarkė, kaip  maitinuosi, kokius produktus mėgstu, ir jau bekalbėdama su ja ėmiau suprasti savo maitinimosi klaidas. Nieko nepiršo, nieko neįrodinėjo, paprašė pagalvoti, ar noriu mitybos plano (juk ir jai tvirtinau, kad esu visiška bevalė, be to, visiškai negaminu). Sutikau ir užsirašiau konsultacijos kitam kartui, man atrodė, kad dabar jau gėda trauktis iš mūšio lauko.

Gavusi mitybos planą truputį išsigandau, į parduotuvę pirkti produktų ėjome kartu su vyru (aš nemėgstu gaminti!). Jis man iš pradžių ir gamino. Palaikė mane visa šeima, kolegės ir net kavinės, kurioje kasdien valgome, barmenė nuostabioji Diana. Tikrai nesisvėriau kiekvieną dieną, nes nieko nesitikėjau. Kai nuėjau pas gydytoją konsultacijos, negalėjau patikėti savo ausimis ir akimis, kad buvau numetusi 6 kg. Svarbiausia, kad tai buvo ir vidiniai riebalai (apie tokius aš anksčiau net nebuvau girdėjusi!), o tai labai naudinga sveikatai. Jaučiausi sustiprėjusi, negalėjau nusėdėti vietoje, atsirado noro nuversti kalnus. Mano kolegė, kuri buvo visada šalia, net supykdavo ant manęs, kai per miestą norėdavau eiti net per lietų. Nustojau užkandžiauti, atsirado tvarka mano gyvenime – valgyti 3 kartus per dieną tomis pačiomis valandomis, plius 2 užkandžiai. Pirmą mėnesį valgiau griežtai pagal grafiką nustatytomis porcijomis, jos buvo tokios didelės, kad kolegės ir mano šeima ir vėl stebėjosi, kur man ir telpa.

O tada aš patikėjau, kad tikrai galiu atgauti savo svorį, kurį turėjau iki nėštumo. Gydytoja mane patikino, kad tai tikrai įmanoma. Nusprendžiau ir toliau laikytis sveikos mitybos principų.

Vieną dieną nesėkmingai kryptelėjau koją ir ji lūžo, visą mėnesį beveik pragulėjau lovoje, štai tada man jau visi „būrė“, kad dabar tai tikrai svoris grįš – ir dar su kaupu! Kai po mėnesio grįžau į darbą, visi išsižiojo iš nuostabos.  Buvau dar labiau sulieknėjusi.

Gydytoja man pasakė, kad nebėra dėl ko daugiau pas ją vaikščioti, nes mano KMI jau neberodo antsvorio. Valio, aš išmokau valgyti! Tai ir buvo mūsų abiejų svarbiausias tikslas.

Ko tik aš neprisiklausiau lieknėdama. Kad man oda nukars. Kai to neįvyko, kad man veidas „nukris“. Ir to neįvyko! 

Visi kaip susitarę karksėjo, kad sunkiausia bus išlaikyti svorį. Praėjo lygiai metai, kai nutariau gydytojai tesėti savo pažadą ir aprašyti savo sėkmės istoriją. Mano svoris nedidėja. Griežto savo mitybos plano nebesilaikau, bet svarbiausios jo tiesos yra mano galvoje. Stengiuosi jų laikytis.

Stebuklų nebūna – tikrai nebevalgau saldumynų kilogramais, išvis jų tik ragauju, negeriu alkoholio (tik baltojo vyno taurę kartą per savaitę!). O jei retsykiais nusižengiu savo mitybos taisyklėms, gydytoja mane išmokė dėl to per daug neišgyventi. Nes juk valgyti turi būti malonumas! Pradėjau daugiau pati gaminti, domėtis sveika mityba, nes „atradau“, kad valgyti sveiką maistą yra labai labai skanu. Nesinešiojau ir toliau nesinešioju jokio maisto dėžutėse.

Manęs visi klausia manęs, kaip man pavyko. Daug kam atrodo, kad gydytojo konsultacijos nereikia, pats (– i) susitvarkysiu. Man atrodo, kad reikia pradėti kaip tik nuo jos.  O svarbiausia yra paties  žmogaus noras.

Tiesa, pirmą mėnesį, kol stengiausi maitintis pagal savo valgiaraštį, buvo šiokių tokių kuriozų ir juokingų situacijų. Kai viską metusi vieną dieną bėgau į parduotuvę užkandžio kaip tik reikiamą valandą, mano kolegė net pajuokavo: „Tu blogiau nei koks pijokas su tais savo užkandžiais.“

Tikrai tą pirmą mėnesį apie maistą tekdavo galvoti jau iš vakaro, o jei ko pritrūkdavau, išties viską metusi lėkdavau to savo užkandžio. Dabar gyvenu ramiai, bet apie tai, ką valgau, galvoju.

Džiaugiuosi, kad pagaliau aprašiau savo istoriją. Prie jos prisėsti paskatino dar vienas žmogus, kuris taip pat norėtų sulieknėti, ir paprašė manęs pasidalyti patarimais.

Aišku, kad ir šiam žmogui  išsiųsiu savo valgiaraštį, bet būtinai pridėsiu šį savo pasakojimą.

Dėkoju visiems mane palaikiusiems, bet pirmiausia savo gydytojai dietologei Žanai Antonovai. Tai ji savo protingais patarimais man padėjo vėl pasijusti pirmiausia sveikai, aišku, ir laimingesnei.

 

 Gitana, patenkinta pacientė