Trumpai ir aiškiai - atsisveikinau su 31 kg

Nuolatos kartoju, kad svarbiausia būti sąžiningam pačiam sau. 25-ojo gimtadienio dieną supratau, kad pradedu pati sau meluoti ir save apgaudinėti, kad esu savimi (viskuo) patenkinta, nors iš tiesų buvo visiškai priešingai. Pajutau, kad kažkoks kirminėlis viduje neleidžia džiaugtis gražiausiais gyvenimo metais. Man tik 25, nors esu aukšta, bet pasiekiau 99,9 kg (simboliškai trūko iki 100 kg).

Priešistorė trumpa - niekada nebuvau liekniausia mergaitė klasėje, tačiau niekada nejaučiau dėl to diskomforto. Bet prasidėjus studijų metams visi mitybos, miego, poilsio rimtai buvo apversti aukštyn kojom. Valgiau bet kada ir bet ką, niekada nepagalvodavau, kad tai svarbiausias mano variklio kuras ir reiktų tam skirti daugiau dėmesio. Nuo studijų pradžios praėjo beveik 7 metai ir per juos aš sugebėjau priaugti ir numesti 30 kg.

Mano „kelionė" (nesinori to vadinti dieta, nes tas žodis turi kažkokį neigiamą atspalvį) prasidėjo prieš 10 mėnesių ir tęsiasi iki šiol. Trumpai ir aiškiai - atsisveikinau su 31 kg.

Iki susitikimo su savo kelionės bendrakeleive (kitaip daktarės Jūratės negaliu pavadinti) niekada nesilaikiau jokių dietų, jaučiausi gerai ir neturėjau sveikatos sutrikimų. Buvau jauna apkūni panelė. Visa kelionė prasidėjo tada, kai pajutau tą vidinį/emocinį diskomfortą.

Pažintis su daktare Jūrate buvo labai maloni, iškart pajutau, kad galiu ja pasitikėti. Pirmojo susitikimo metu bendravome apie valandą, išsamiai kalbėjome ką mėgstu valgyti (iki tokių smulkmenų „pomidorai ar agurkai", „ryžiai ar grikiai" man labiau patinka). Daktarė domėjosi kuo užsiimu, koks mano laisvalaikis, aptarėme mano sveikatą ir panašius dalykus. Kadangi tai buvo pirmasis susitikimas su dietologu mano gyvenime, buvo įdomu ir su nekantrumu laukiau savo mitybos plano. Po kelių dienų jį gavau su išsamiais paaiškinimais, receptais ir bendrosiomis gairėmis, kaip turėčiau maitintis. Tą antradienį supratau, kad nuo šiandien keičiasi mano gyvenimas. Tai pokyčiai, kurie mane lydės iki gyvenimo galo.

Su Jūrate susitikdavome kas mėnesį. Laukdavau tų susitikimų, nes norėdavosi pasidalinti savo patyrimais ir rezultatais. Pradžia buvo smagiausia, kai kilogramai tirpo akimirksniu. Po pusmečio viskas sulėtėjo ir tada prasidėjo tikrieji valios išbandymai.

Esu iš tų, kurie siekia užsibrėžtų tikslų. Atkakliai ir nuoširdžiai. Buvau įsitikinusi, kad man pavyks, nesvarbu, kiek laiko tai užtruks, bet as susigrąžinsiu tą vidinį balansą. Tačiau per šiuos 10 mėnesių pati save nustebinau. Niekada negalvojau, kad turiu tiek valios. Atsakant į klausimą - „Ar buvo sunku laikytis mitybos plano?" - Man sunku nebuvo, nes šalia turėjau pačią geriausią palaikymo komandą. Ačiū mamai, kuri buvo mano asmeninė kulinarė (50% sėkmės priklauso jai) ir stebino mane įvairiausiais sveikais virtuvės šedevrais. Ačiū draugams, kurie nuolat palaikė, sakė komplimentus ir tiesiog buvo šalia. Be šių žmonių man būtų buvę gerokai sunkiau. Manau, tai viena iš priežasčių, kodėl aš šiandien galiu dalintis savo sėkmės istorija.

Pabaigai noriu pasidalinti savo pastebėjimais/patarimais:

1. Susiraskite tinkamą bendrakeleivį šiai kelionei (Jūrate, jūs geriausia bendrakeleivė, kokią tik galiu įsivaizduoti. Ačiū, Jums!). Tai žmogus, kuris motyvuoja, pataria ir neleidžia nueiti šunkeliais.
2. Mityba, tai žaidimas su naujais/neatrastais/neragautais produktais. Tiesiog reikia laikytis pagrindinių principų ir eksperimentuoti.
3. Turėkite konkretų tikslą ir jo siekite. Kasdien sverkitės ir užsirašykite. Tokia savikontrolė labai padeda, kai norisi „nukrypti nuo plano".
4. Svarbiausias dalykas - tai kelionė, kuri turi patikti ir norėtųsi ją tęsti visą gyvenimą. Tai ne karo žygis, kai kovojate prieš save. Tai kelionė, kuri atneša daug gerų emocijų!

Sėkmės keliaujantiems!