Gegužės 16, pirmadienis. Sunki pirma diena po atostogų :)

Londonas buvo gerai :) Londonas YRA gerai. Vaizdai, atgiję iš mokyklinio anglų kalbos vadovėlio, energija, kuria pulsuoja niekada nemiegantis megapolis, simpatiški skubantys vyrai mėlynais marškiniais, juodi taksi, raudoni dviaukščiai autobusai, visuotinis dar juntamas pamišimas dėl Karališkų vedybų… O kur dar išvyka už Londono – Kembridžas, Warwicko pilis (nuotraukoje)… Gražu, didinga, karališka. Bet čia ne apie istoriją ir miestų grožį susirinkome pakalbėti :) Juk mes kalbamės apie maistą, svorį ir su tuo susijusius dalykus :)

Taigi, man pasisekė, kad Londone mane svetingai (tikraja ta žodžio prasme :) jau ne ketvirtą kartą priima draugė. Vadinasi, aš  gaunu nemokamą atskirą kambarį, rytinę kavą sode, išvykas už miesto savaitgalį ir t.t. Vadinasi, vakarais aš nesėdžiu viena prie bokalo alaus brangiame pube (jaučiu, Londone kitokių tiesiog nėra :) ), o mėgaujuosi senų draugų kompanija ir gausia lietuviška vakariene.  Pvz. antrą valandą nakties Lietuvos laiku :) Kiekvieną vakarą, visą savaitę :) Ant griliaus lauke kepta mėsa, dešrelės, šašlykai… Vynas… Saldainiai… Ledai… Man buvo pasakyta – lieknėk Lietuvoj, o dabar mėgaukis :) Ir ką gi – mėgavausi :D Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad natūraliai suvalgydavau mažiau, negu prieš kokius metus, bet tikrai kur kas daugiau, negu suvalgau įprastai dabar. Pastebėjau dar vieną dalyką – mano organizmas jau įpratęs maisto gauti nuolat. T.y. kai po gana gausių pusryčių (mmm, niekas man namie nekepa tokios skanios kiaušinienės… :) ) praeina kokios 3-4 valandos, pajuntu tokį alkį, kad atrodo, suvalgyčiau bet ką (ok, ne bet ką, bet beveik :) ) Gerai, kad mieste ant kiekvieno kampo įvairios parduotuvėlės ir mane išties gelbėjo miusli batonėliai arba… McDonald. Kas buvo Londone, žino, kad kainos kavinėse, užkandinėse tokios (ypač jei neturi proto ir verti į litus, kaip aš dariau pirmomis dienomis), kad nori nenori gali sėsti ant bado dietos arba pasitenkinti pigiausiu variantu – McDonaldu :D (nors dar kartą įsitikinau, kad man tas maistas tikrai nėra skanus, nors kartais atrodo visai viliojančiai).

Taigi valgiau toli gražu ne tvarkingai ir sveikai (ypač turint omeny vakarieniavimo laiką :) ), bet kadangi vaikščiojau išties gausiai (mano telefone esantis žingsniamatis priskaičiavo apie 100 km.). O jei dar pridėsim parduotuves, kuriose buvau pametusi galvą (nepamenu, kada TIEK DAUG matavausi..). Taigi visumoje grįžus svartyklės parodė tik 500 g. daugiau, negu rodė prieš išvykimą.

Po tokių “nutrūkimų” labiausia bijau, kad nebeturėsiu valios grįžti į normalų rėžimą. Natūralu – tik grįžus, vėlai vakare, kai jau gulėjau lovoje, pilvas pradėjo taip urgzti, kad galvojau, jog pažadins vaiką kitame kambaryje :) Tiesiog jam “atėjo laikas” gauti savo maisto dozę. Pageidautina, keptos mėsos :D . Na, mėsos jis negavo ir sėkmingai buvo apgautas didele porcija visokios ž0lės :) Kitą dieną tvarkingai pasimaitinau pagal senajį valgiaraštį, dar kitą dieną prisiverčiau nueiti į sportą – ir VUALIA! Šįryt mano svarstyklės parodė netgi mažiau, negu buvo prieš kelionę :) Tikiuosi, kad grįžau į ritmą. Nes, prisipažinsiu, paniškai bijau vėl pradėti priauginėti svorio… Juolab, kad spinta pasipildė naujais drabužiais ;)

Beje, naudodamąsi proga, dar kartą dėkoju savo draugei už svetingą priėmimą :) Ir pažadu, kad sekantį kartą tikrai pagaminsiu žadėtus tailandietiškus ryžius ;)

linkėjimai,

Saulė