Kovo 25, penktadienis.

Kažkurią dieną galvojau apie savo lieknėjimą ir šį dienoraštį. Iš pradžių juk buvo pasiryžimas rašyti kasdien, trumpai savo įspūdžius. Dabar prisėdu vis rečiau ir rečiau. Mąsčiau – kodėl?

Kai pradėjau lieknėti, įsivaizdavau, kad bus labai nelengva, reikės išpažinti čia savo nuodėmes, ieškoti palaikymo, kai bus sunku, aprašinėti savo pojūčius. O dabar – aš tiesiog gyvenu paprastą savo gyvenimą, kuriame maistas sudaro tokią dalį, kokia jam ir turėtų būti skirta. Tiesiog valgau, kai jaučiuosi alkana, kaskart savęs paklausdama, ar tikrai noriu dar. Nenoriu apkrauti savęs nereikalingomis mintimis apie maistą, nenoriu, kad jis taptų tikslu. Maistas, kaip ir pinigai, turi būti priemonė kokybiškam gyvenimui. Manau, lieknų žmonių viena iš sėkmės formulių – būtent gebėjimas nesureikšminti maisto. Esu alkanas – valgau. Nesu alkanas – nevalgau vien tik dėl to, kad prieš akis atsirado maisto. Gyvename, ačiū D, ne karo metais, maisto iš mūsų niekas neatims, nereikia visko kišti į save, tik dėl to, kad yra padėta prieš akis. Nesakau, kad aš nuo to išsilaisvinau – deja, ne. Skanus maistas vis dar yra malonumas, o ne tik pasisotinimo objektas. Ir jei aš būsiu pavalgiusi ir soti, bet šalia kas nors valgys ką nors skanaus – man reikės valios pastangų to atsisakyti. Kaip suderinti šiuos du dalykus – gebėjimą mėgautis maistu ir suvalgyti nedidelį jo kiekį – aš dar mokausi. Pati sau prieštarauju, nes niekaip neapsisprendžiu. Kai valgau labai skaniai – sustoti gan sunku, bet tuomet patiri dvigubą naudą. Mėgaujiesi ir pasisotini. Kai maistas yra ne toks skanus (tarkim paprastas, kasdienis maistas) – pasakyti STOP yra žymiai paprasčiau.

Na va, sakiau, kad visai nebegalvoju apie maistą, bet pasirodo, tai yra melas :) Galvoju aš apie jį, pasirodo :D Tik šiek tiek mažiau. Va, savaitgalį vėl išvykstu į sodybą. Žinau, kad ten bus skanaus ir nuodėmingo maisto. Bet iškart su savimi tariuosi, kad vieną dieną leisiu sau valgyti viską, ką norėsiu (o kai taip leidžiu, įsijungia kažkoks vidinis cenzorius, vis klausiantis – “o tikrai nori ir tau to reikia?”). Ir pirmadienį – į sporto klubą. :) Planas kaip ir yra, todėl nebėra to desperatiško “ką reikės daryti, kaip reikės susilaikyti, priaugsiu svorio ir t.t.”

Dar kitą kartą parašysiu savo pamąstymus apie motyvuojantį pavydą. Kažkaip labai daug mąsčiau ta tema neseniai, reikia tik suguldyti viską raštu :)

lengvo ir liekno visiems savaitgalio! Tegul būna maistas kaip oras – reikalingas, nepakeičiamas, bet neužvaldantis visų mūsų minčių :)

linkėjimai,

Saulė