Kovo 4, penktadienis

Ši savaitė man labai prieštaringa. Mano emocinė būklė priminė “linksmuosius kalnelius”. Savaitės pradžioje skraidžiau. Švietė saulė, kalendorius informavo apie pavasario pradžią, norėjau dainuoti, šypsotis, flirtuoti. Jaučiausi graži, liekna, protinga, įdomi, ir savo ateitį piešiau šviesiausiomis spalvomis. Paskui nuotaika prastėjo, saulė pasislėpė, ateitis pradėjo atrodyti nebe tokia šviesi. Fiziškai jaučiausi visiškai išsekusi, neturinti noro su niekuo bendrauti, nieko daryti.. O šį vakarą, prakaituodama ant kardio sporto klube, jaučiausi pasiekusi visišką emocinį dugną – “nieko nemoku, nieko nesugebu, kaip išlaikysiu sūnų, kas bus dar po 10 metų, kaip aš gyvensiu kai būsiu pensininkė, kokia apskritai gyvenimo prasmė” – mano mintis užvaldė tokie ir panašūs klausimai. Ačiū Dievui, tokiais momentais, mano protas budi šalia ir sufleruoja, kad tai tik nuotaika ir ją reikia tiesiog pragyventi. Juk suprantu, kad  objektyviai nuo antradienio, kai buvau pakylėta iki šio vakaro, kai viską regėjau juodomis spalvomis, mano gyvenime niekas nepasikeitė.

Laimei, po sporto, po pirtelės ir dušo, pajutau, kad grįžtu į normalią emocinę būseną. Viskas stabilizavosi. Labai tikiuosi.

Kokią vietą šiuose linksmuosiuose kalneliuose užima svorio reikalai? Manau, svoris buvo viena mano superduper teigiamų savaitės pradžios nuotaikų priežasčių. Aš pasijutau vėl liekna. Nors mano svoris šią savaitę laikosi ties 69 riba, o tai yra bent keturiais kilogramais daugiau, negu aš noriu, veidrodyje matomas vaizdas man pradeda patikti (kol kas tik su rūbais). Vis kas nors pastebi, kas sukūdau (balzamas mano ausims :) ), o vakar, kai pagaliau išdrįsau apsirengti juodas kelnes, į kurias paskutiniu metu nebetilpau, kolegė mane sutiko nuoširdžiu šūksniu: “bet kokia tu plona!”. Ir išties – paskutiniu metu specialiai rengiausi rūbus, apskritai slepiančius formas, o juodos kelnės, aukštakulniai ir, žinoma, numesti 5 kilogramai :) daro stebuklus.

Kadangi vakar dalyvavaus seminare viešbutyje,vis tekdavo praeiti pro didelį veidrodį, kuriame mačiau save visu ūgiu. Prisipažinsiu, matomas vaizdas  man visai patiko.  Keletą kartų net pagavau save galvojant, ar tikrai man reikia dar “kūdintis”? Ar aš tapsiu nuo to laimingesnė? Ar mano gyvenimas bus kokybiškesnis? Kaip visada – pati klausiu, pati atsakau :) Taip, man dar reikia lieknėti, nes nuoga neatrodau, taip kaip norėčiau. Taip man reikia lieknėti, nes reikia pabaigti tai, ką pradėjau. Taip, man reikia lieknėti, nes mano tikslas – ne tik numesti svorio, bet ir išmokti gyventi, kad tas svoris neaugtų. Taip, man reikia lieknėti, nes aš noriu ne tik sumažinti kilogramų skaičiu, bet ir pagražinti formas. Taip, man reikia lieknėti, nes būdama liekna, aš jaučiuosi gražesnė,  jausdamasi gražesnė, aš labiau pasitikiu savimi,  labiau pasitikėdama savimi, pasiekiu geresnių rezultatų visose srityse…. ir t.t.

Dabar man ramu. Ši savaitė buvo įtempta visomis prasmėmis, bet visą savaitgalį žadu ilsėtis. Išleisti savo protą atostogų, bendrauti su draugais, skaityti knygas, pasportuoti ir jokiais būdais nespręsti egzistensinių klausimų. Kartais reikia suimti savo gyvenimą tvirtai į rankas, o kartais –  trumpam paleisti, ir pažiūrėti, kokią likimo vagą jis nori pasirinkti pats.

filosofuojanti,

Saulė