Vasario 22, antradienis.

norėjau pakalbėti apie saviapgaulę. Šiaip žmogus tokia būtybė, kad save nuolat apgaudinėja, tačiau tie, kas turi viršsvorio ir siekia jį numesti (o jei nemeta, tada sau meluoja, kad jiems ir taip gerai. Tegul mane užpuola ėdrumo priepuolis -netikiu, kad sverdamas 100 kg. žmogus nenori numesti svorio)…

Nepamenu, kada gyvenau visiškai negalvodama apie maistą, kaip apie reiškinį, dėl kurio atrodau ne taip kaip norėčiau. Net būdama nėščia (o tai buvo prieš beveik 16 metų) negalėjau atsipalaiduoti. Iš pradžių valgydavau kasdien po keletą bandelių, kol gydytoja pasakė, kad priauginėju per daug svorio… Tada prasidėjo mano kova su bandelėmis. O paskui – kaip dažnai nutinka – vaikas gimė, svoris liko. Taip ir apgaudinėjau save. Dažniausias melas sau: “Man gerai ir taip, visai gražiai atrodau”. Paskui seka visa eilė tokių melų kaip “šiandien beveik nieko nevalgiau”, “tai labai mažas gabalėlis”, “nuo pirmadienio pradėsiu sportuoti ir mažinsiu porcijas, o dabar dar leisiu sau…”, “iš tiesų aš sveriu mažiau, čia svarstyklės blogai rodo”… Ir t.t. Visos, kurioms tenka kovoti su svoriu (turbūt kai nustotume kovoti, mums ir pavyktų), šį melų sau sąrašą papildytų savo apgaulėmis.

Dabar, kai jau, atrodo, protingai metu svorį, kai stengiuosi žiūrėti tiesai į akis, pastebiu, kad meluoju sau kitaip.

Važiuoju į sporto klubą, jaučiuosi pavargusi ir tikrai tingiu sportuoti. Tada sau sakau, kad šiandien “nesidraskysiu”, o šiek tiek pasportuosiu ir viskas. Užlipu ant kardio treniruoklio, užsistatau 15 minučių ir nuoširdžiai tikiu, kad daugiau neištempsiu… Kai praeina 15 minučių – padidinu laiką dar penkiom minutėm, paskui dar penkiom… Kol galiausia monitorius parodo 40 minučių, o kartais ir visą valandą. Arba darau atsilenkimus. Irgi – sau sakau, kad šiandien darysiu jų nedaug. Bet – imu ir padarau 150 ar visus 200.

O kalbant apie maistą? Irgi tas pats melas. Sakau sau, kad jei tos porcijos neužteks (nes žiūrint į ją tikrai neatrodo, kad užtektų tokio mažo kiekio, tokiai nemažai moteriškei :P ), valgysiu dar. Suvalgau, žinau, kad pati sau leidžiu dar ir, paradoksas, dažniausia nebenoriu :)

Sako, meluoti negražu -jau vaikystėj mus gąsdino kabliais akyse. Tačiau galvoju, kad toks baltas melas sau, kuris padeda siekti tikslų – nėra blogis :)

Keisčiausia, kad aš kaskart iš naujo patikiu savo melu…

labanakt,

Saulė